Jau kelis šimtmečius švietimo sistemoje išlieka tie patys principai – tuo pačiu metu toje pačioje vietoje to paties dalyko iš tų pačių vadovėlių mokomi to paties amžiaus vaikai. Juk mokyklos buvo sukurtos kariuomenės pavyzdžiu, siekiant pripratinti žmones dirbti fabrikuose nuo sirenos iki sirenos (skambučio atitikmuo), stovint prie konvejerio ir tiksliai vykdant nurodymus. Karietas pakeitė automobiliai, poreikį įsiminti – kompiuteriai, darbą gamyklose atlieka robotai, valstybei reikia ne vienodų ir paklusnių, o kūrybiškų ir skirtingai mąstančių, skirtingus gebėjimus turinčių žmonių. Bet mes vis dar darome tą patį, vis dar mokome žuvis skraidyti, paukščius šliaužioti, o drugelius nardyti – norim, kad visi visko išmoktų, nesvarbu, kokia prigimtis.
Ar mokykla vis dar turi būti kaip kariuomenė, kur viskas vyksta visiems vienodai?
Manyčiau, atėjo metas pažvelgti į mokymą kitaip, todėl parengiau kelis pasiūlymus dėl ugdymo proceso organizavimo. Dalį jų būtų galima taikyti nors ir dabar, daliai reikėtų esminių pokyčių. Jei pritarsite – šaunu, o jei ne – irgi gerai, nes sužinosite, kad ne visi galvoja taip kaip jūs: juk mokykloje gerai jaustis turėtų kiekvienas vaikas.
1. Mokymosi motyvacijos didinimas rūpinantis vaikų sveikata: papildomos atostogos. Kiekvienoje klasėje kiekvieno mėnesio gale kiekvienam mokiniui, neturinčiam skolų už atsiskaitymus, neturinčiam be pateisinamos priežasties praleistų pamokų, galėtų būti suteikiamos 1–2 dienų trukmės papildomos atostogos. Likusiesiems organizuojamos papildomos konsultacijos pagal kiekvieno poreikius.
Tai skatintų mokinius viską atsiskaityti laiku ir gauti reikiamas įskaitas, nes kas gi nenori papildomų atostogų?
Šis principas taip pat mažintų vaikų sergamumą: daug besimokantieji, dažnai dar ir lankantys daug būrelių, greitai pervargsta. Kelios dienos kiekvieno mėnesio gale leistų pailsėti ir išsaugoti atsparumą ligoms. Net jei ir reikėtų eiti į mokyklą atsiskaityti – tai vis tiek mažesnis krūvis nei pamokos. Manau, geriau sveikas vaikas dvi dienas namuose, negu susirgęs – dvi savaites. Tai ypač aktualu dažnai sergantiems vaikams pradinėse klasėse – tikrai pasiteisina.
2. Pamokų kiekis ir vaikų užimtumas, formalaus ir neformalaus ugdymo dermė. Visos pamokos turi prasidėti ir baigtis kasdien tuo pačiu metu. Visose klasėse (priklausomai nuo amžiaus) turėtų būti ne daugiau kaip 4–5 pagrindinės privalomos rytinės pamokos per dieną (bet tam tikrais atvejais ir nuo jų galima būti atleistam – apie tai toliau).
Popietinių pamokų (būrelių) minimalus privalomas skaičius turėtų būti nustatytas, bet kur jas rinktis, mokykloje ar kitur, turi spręsti pats mokinys (tėvų pritarimu). Į šį skaičių patektų pamokos muzikos, dailės, sporto mokyklose, vykstančios pamokos, užsiėmimai ar savarankiškas darbas neakivaizdinėse įvairių mokomųjų dalykų mokyklose, būreliai, netgi užsiėmimai su korepetitoriais.
Po rytinių pamokų popietinės turėtų vykti tik tiems vaikams, kurie nelanko atitinkamų būrelių ar kitokio pobūdžio užsiėmimų: pvz., kūno kultūros, muzikos, dailės (neprivaloma jei lankai tais metais atitinkamą būrelį ar esi jau baigęs atitinkamą mokyklą ir turi tai patvirtinantį pažymėjimą), tikybos (neprivaloma jei kas sekmadienį lankaisi savo bažnyčioje ir pan.). Šiuo metu pačios mokyklos priima sprendimą, ar galima atleisti nuo atitinkamo dalyko pamokų muzikos, dailės, sporto mokyklas lankančiuosius ar jas baigusius, bet mokyklos ne visada tai leidžia – šioje teisė spręsti turėtų priklausyti ne mokyklai, o mokinio tėvams. Tai būtina, nes vaikai, kurie lanko muzikos, dailės mokyklas, kas savaitę turi po 10–12 papildomų pamokų. Arba vaikai, kurie lanko įvairius būrelius – keramikos, šokių, robotikos, genetikos – juk irgi ugdomi papildomai. Pažįstu vaikų, kurių mokymosi krūvis dėl neformaliojo švietimo veiklų padidėja po 10–14 valandų kas savaitę, per metus susidaro įspūdingas skaičius. Ir visos šios valandos į mokslo metų trukmę šiuo metu kažkodėl neįskaičiuojamos.
Taip pat popietinės pamokos būtų organizuojamos tiems, kas lėčiau mokosi atskirų dalykų, pvz., matematikos, užsienio kalbos ir pan. Į šių pamokų skaičių įeitų ir įvairių dalykų būreliai. Be to, dalis vaikų aktyviai dalyvauja įvairiose mokomųjų dalykų olimpiadose, konkursuose, varžybose, kurios vyksta per atostogas ar po pamokų. Per mėnesį susidaro kartais ir 20 valandų vien dalyvavimo, neskaičiuojant pasirengimo. Tai irgi ugdymas, todėl turėtų patekti į popietinių pamokų skaičių.
Tėvų pageidavimu, vaikas turėtų turėti teisę (bet ne pareigą) būti užimtas mokykloje iki 17 val.
3. Mokslo metu trukmė. Pamokos turėtų baigtis gegužės 31 dieną visoms klasėms. Vėliau vaikai turėtų būti ugdomi iki liepos 1 d. ne pamokų metu, ir tai turėtų būti privaloma tik negavusiems atitinkamo dalyko įskaitos – tai galėtų būti dalyko konsultacijos (anksčiau taip vadinamos pataisos).
Kitiems vaikams tokios konsultacijos būtų neprivalomas, bet, jei vaikas pats nori pagilinti kurio nors dalyko žinias – skatintinos.
Visi vaikai turėtų turėti teisę (bet ne pareigą) į užimtumą pagal poreikius visą birželio mėn., jei tėvai neturi kur jų palikti ir to pageidauja.
4. Mokymo medžiaga: kas, kur ir kaip. Kad vaikas galėtų planuoti savo mokymąsi, mokyklų interneto svetainėse kiekvieno pusmečio pradžioje turėtų būti skelbiamas kiekvieno dalyko mokymo turinys: ką vaikas turės išmokti per šį pusmetį, kur tą informaciją galės susirasti ir kaip reikės atsiskaityti.
Šalies mastu turėtų būti parengta kiekvieno mokomojo dalyko kiekvienos pamokos kiekvienai klasei mokymo medžiaga, prieinama kiekvienam mokiniui internete. Mokyklos, kurios mokymą organizuoja nuotoliniu būdu, tokią medžiagą jau turi: užtektų pasidalinti su visais. Mokykla rengtų tik tą medžiagą, kurią moko unikaliai, kitaip, negu šalies parengtoje medžiagoje, ir ja dalintųsi su savo mokiniais.
To paties dalyko tai pačiai klasei skirtų vadovėlių dabar yra ne po vieną, bet, kai paklausai mokytojų ir mokinių atsiliepimų, kokybiškų mažai: dalis temų mokoma iš vieno, dalis – iš kito, o kai kurioms temoms mokytojai medžiagos turi ieškoti patys. Vadovėlis turėtų būti tik vienas, bet toks, kuriuo visi būtų patenkinti. Tai turėtų būti užtikrinta šalies lygmeniu (ir pinigėlių būtų sutaupyta). Žinoma, niekas nedraustų mokytojui dėstyti medžiagą savaip, naudojant kitus šaltinius. Kiekvienas mokytojas, ruošdamasis pamokoms, kaip ir dabar, jei norėtų, galėtų pats susirasti reikiamą naujausią informaciją – juk mokytojai dažniausiai ir moko unikaliai. Bet kokybiški vadovėliai ir internete skelbiama mokymo medžiaga padėtų visiems susirgusiems ar išvykusiems ir negalintiems atvykti į pamokas mokiniams neatsilikti nuo klasės, o savarankiškai dalyko besimokantiems – nuspręsti, ar verta ateiti į pamoką, ar ne.
5. Namų darbai. Jie nereikalingi, nes:
– Jei vaikui viskas „dzin“, jis namų darbų tiesiog nedaro.
– Jei vaikui mokymasis svarbus, vaikas stropus, jis ruošia visus namų darbus. Jei ko nors nesupranta – vis tiek ruošia, pvz., išsprendžia nemažai uždavinių neteisingai ir tokiu būdu namuose įtvirtina neteisingus įgūdžius. Bet geriau neturėti jokių įgūdžių, negu klaidingus – išmokyti lengviau, nei permokyti. Jei namų darbai nepatikrinami – vaikas net nesužino, kad išsprendė blogai ir kas buvo blogai. Dar viena blogybė – vaikas pervargsta, nervinasi nesuprasdamas, pradeda nepasitikėti savo žiniomis.
– Jei vaikas gerai mokosi ir namų darbų kiekis didelis – jis veltui gaišta laiką (nes nori viską atlikti tobulai) ir užuot mokęsis toliau savarankiškai, vargsta atlikdamas paskirtas užduotis.
Jei visgi namų darbai išliks, jų kiekis turėtų būti toks, kad mokytojas turėtų laiko patikrinti kiekvieną vaiko parašytą žodį, o ne atsitiktinai, pvz., dvi užduotis iš dešimties pratybų puslapių. Bet geriausia – jų visai neužduoti. Jau geriau paskirti vaikui kuo nors papildomai pasidomėti iš to mokomojo dalyko, pagilinti tam tikros srities žinias savarankiškai, jei tinka pagal paskirtą temą – galbūt parengti pristatymą (tik vaikas visada turi turėti teisę rinktis, ar projektinį darbą atliks su grupe, ar vienas) ir pasidalinti su kitais.
6. Mokyklos struktūra:
5 metų trukmės pradinis ugdymas – 1–5 klasės, visus dalykus moko tas pats mokytojas (išskyrus 5 klasę), mokymo turinys apima dabartines 1–6 klases (nes 5 klasėje dabar iš esmės vyksta kartojimas, mažai naujovių, pradinėse klasėse vaikai įpratinami mokytis lėtai, tada jiems nuo 6 klasės pasidaro per sunku, nes neįpratę mokytis). Nuo 5 klasės dalį sunkesnių dalykų galima patikėti specialistams, nes dabartinės 6 klasės kursas gali būti jau ir pamirštas. 5 klasė būtų savotiškas pereinamasis periodas į pagrindinį ugdymą, kai vaikų emocine savijauta rūpinasi dar tas pats mokytojas, puikiai pažįstantis vaikus, o matematiką, kalbas, gamtos mokslus jau moko specialistai.
Priminsiu, kad anksčiau pradinės klasės buvo 3, vėliau atsirado taip vadinama „nulinė“ klasė šešiamečiams. 1986 m. visos klasės buvo pernumeruotos – nulinė pavadinta pirma, pirmoji – antra, o vienuoliktoji – dvylikta. Laikui bėgant į pirmą klasę kažkodėl pradėti vesti ne šešiamečiai, o septynmečiai, o paskui dar kartą atsirado priešmokyklinės grupės šešiamečiams. Taigi dabartinių 1–6 klasių kursas tikrai sutilptų į penkerius metus (aišku, mokymo medžiagą tektų peržiūrėti).
4 metų trukmės pagrindinis ugdymas – 6–9 klasės, mokymo turinys atitiktų dabartines 7–10 klases. Nuo 8 klasės turėtų atsirasti bent minimali galimybė pasirinkti norimus dalykus (kaip dabar renkasi vienuoliktokai) – paaugliai jaučiasi pakankamai suaugusiais ir tikrai norėtų priimti sprendimus dėl savo ugdymo patys. Pagrindinio ugdymo pabaigoje neturėtų būti jokių egzaminų ar pasiekimų patikrinimų, kad gauti pažymėjimą, bet reikėtų laikyti stojamuosius egzaminus į vidurinį ugdymą. Neišlaikęs stojamojo egzamino, mokinys turėtų turėti teisę jį perlaikyti po metų, kartodamas reikiamo dalyko kursą profesinėje mokykloje ir papildomai įgydamas norimą profesiją.
3 metų trukmės vidurinis ugdymas, į kurį priimama tik išlaikius stojamuosius egzaminus – 10–12 klasės, mokymo turinys atitiktų dabartines 11–12 klases. Čia panaudoti pradiniame ugdyme sutaupyti papildomi metai būtų skiriami nuodugnesniam išdėstymui, kartojimui ir rengimuisi baigiamiesiems egzaminams (mokymo turinį, priklausomai nuo dalyko programos, galima pertvarkyti ir kitaip – pateikiant šį pavyzdį galvota apie matematiką, kai pagrindiniame ugdyme viskas labai lengva, o viduriniam neužtenka laiko; galbūt kituose dalykuose yra kitaip). Baigiamuosius egzaminus galima laikyti 11–12 klasėje du kartus per metus, tada, kai jiems pasiruošiama. Tokiu būdu vienais metais mokinys galėtų mokytis tik kelis mokomuosius dalykus ir juos geriau įsisavintų.
7. Pamokų lankymas ir savanoriško ugdymosi skatinimas. Vertėtų atsisakyti privalomo pamokų lankymo ir nuo 6 klasės, pasibaigus penkerių metų pradiniam ugdymui, suteikti mokiniams daugiau laisvės rinktis, skatinant jų asmeninę atsakomybę. Nuo tų dalykų, kurių pasiekimai pakankami (pvz., 85 proc. ir daugiau), pamokų vaikai galėtų būti atleidžiami (suderinus su tėvais), paskiriant jiems mėnesio užduotį ir kas mėnesį už tai atsiskaitant (atkreipiu dėmesį: tik vienas atsiskaitymas už vieną dalyką kas mėnesį; dabar gi, jei dėl įvairių konkursų vaikas praleidžia bent kelias pamokas, įprastai turi atsiskaityti už kiekvieną buvusį ir praleistą atsiskaitymą. Taip gabiems ir/ar sportiškiems vaikams susidaro per didelis mokymosi krūvis, jie yra savotiškai baudžiami už dalyvavimą konkursuose ar varžybose). Atsiskaityti vaikas turėtų galėti per bet kurią vykstančią to dalyko pamoką savo klasėje, mėnesio pradžioje ar pabaigoje – tada, kada pasiruoštų. Atleidimas nuo dalyko pamokos nereikštų, kad vaikui uždrausta į ją ateiti. Manyčiau, dauguma atleistų vaikų lankytųsi pamokose, kai dėstoma nauja tema, ir, ją supratę, neitų tik į vėlesnes tos temos pamokas.
Tokiu būdu skatintume vaikus pačius domėtis savo mokymusi, prisiimti atsakomybę, ir skatintume siekti kuo geresnių mokymosi rezultatų. Pasitikėkim mokiniais ir jų tėvais, suteikim galimybę rinktis. Jau metas pakeisti prievartinį mokymą laisvanorišku mokymusi.
8. Vaikų skaičius klasėse ir klasių formavimas.
1–5 klasėse didžiausias vaikų skaičius – 20, 6–9 klasėse – 15 (tokio amžiaus vaikų nuomone, ir 15 jau per daug); 10–12 klasėse – 30.
Nuo 6 klasės (pagrindinio ugdymo) visi privalomi mokomieji dalykai turėtų būti dėstomi mažiausiai dviem srautais pagal mokinių gebėjimus. Tas pats mokinys galėtų būti, pvz., aukštesnio lygio sraute per matematiką ir anglų kalbą, žemesnio – per lietuvių kalbą ir kūno kultūra. Kiekvieno pusmečio pabaigoje būtų galima pereiti iš vieno srauto į kitą. Kai visi mokiniai mokomi kartu, beveik visi jie nukenčia, nes neišmoksta to, ką galėtų išmokti, dirbdami kiekvienas pagal savo gebėjimus.
Nuo 10 klasės (vidurinio ugdymo pradžia) visi dalykai turėtų būti tik pasirenkamieji, neturi likti nei vieno privalomo. Dabartinis pasirinkimas yra tik pasirinkimo imitacija, nes vaikas vis tiek turi pasirinkti bent vieną dalyką iš grupės nemėgstamų. Tai tas pats, kas žuviai alergiškam žmogui liepti pasirinkti, kokios rūšies žuvį valgys, vegetarui – bent vieną mėsišką patiekalą ir pan.
Viduriniame ugdyme kiekvienam dalykui mokytis grupės galėtų būti formuojamos ne pagal mokinių amžių, o pagal jų mokymosi turinį ir lygį. Pvz., 10-oje klasėje vaikas nutaria nesimokyti matematikos, o 11-oje nutaria, kad jam jos reikės; tada jis lanko matematiką kartu su dešimtokais grupėje „matematika – pirmieji metai“ ir su vienuoliktokais grupėje „matematika – antrieji metai“. Mokymo temos turėtų būti parenkamos taip, kad vaikas, norintis greičiau pabaigti kursą, galėtų tais pačiais metais lankyti iš karto kelių mokymosi metų dalyko grupes: antrų metų kursas neturėtų remtis pirmų metų kursu, temos turėtų būti nesusijusios (pvz., matematikos visa geometrija galėtų tilpti į vienų metų mokymosi kursą).
9. Mokinių vertinimas. Pradiniame ugdyme vertinimas galėtų išlikti toks pats, koks dabar.
Pagrindiniame ugdyme pažymių irgi nereikia – jie tik sukelia stresą ir trukdo mokytis. Užtenka įskaitos. Bet mokinys ir jo tėvai turi gauti pilną informaciją apie kiekvieno dalyko kiekvieno atsiskaitymo įvertinimą procentais ir, kaip pradinėse klasėse, išsamų įvertinimo aprašymą elektroniniame dienyne. Juk paaiškinimas, kokias konkrečias klaidas vaikas padarė, atžalų mokslu besirūpinantiems tėvams suteikia kur kas išsamesnę informaciją, negu pažymys. O įvertinimas procentais būtų naudojamas tik nustatant, ar galima vaiką atleisti nuo dalyko rytinių pamokų.
Turėtų būti atsisakoma bet kokio mokinių reitingavimo pagal jų gautus įvertinimus. Tada silpniau besimokantieji nesijaus prastai, o gerai besimokantieji galės skirti savo laiką ne nemėgstamam dalykui (nes gauti įskaitą daug lengviau nei dešimtuką), o gilinti žinias norimoje srityje. Tokiu būdu kiekvienam vaikui bus lengviau surasti savo pašaukimą ir atrasti save.
10. Teisingų įgūdžių dirbant IT formavimas. Per kiekvieno dalyko pamoką, kur naudojamos IT, pamokos viduryje turėtų būti privaloma kelių minučių pertraukėlė, skirta akių ir kūno mankštai, kad susiformuotų įprotis tokias pertraukėles daryti vėliau darbo metu.
11. Vadovavimas klasei. Pradiniame ugdyme visus metus vaikais, kaip ir dabar, turėtų rūpintis tas pats auklėtojas (kartu ir mokytojas).
Pagrindiniame ugdyme vadovavimui klasei reikėtų skirti daugiau laiko: klasės auklėtojas turėtų stebėti savo auklėtinius per įvairių dalykų pamokas, jų elgesį pertraukų metu, rasti laiko pokalbiams. Vaikus skirstant į srautus pagal gebėjimus, paralelės klasės per įvairias pamokas įvairiai susimaišo, todėl paprasčiausia, kad būtų tas pats auklėtojas keturioms ar penkioms paralelėms klasėms ir kad jis užsiimtų tik vaikų auklėjimu.
12. Ugdymo turinys. Reikėtų labai gerai peržiūrėti ugdymo turinį ir pagalvoti, ar visko, ko mokome, tikrai reikės mūsų vaikams. Dar labiau svarbu pagalvoti, ko vaikams tikrai reikės, bet kažkodėl nemokome.
Pvz., į matematikos mokymo turinį siūlyčiau įtraukti kuo daugiau įrodymo uždavinių. To reikia ne tik matematinių, bet ir lietuvių kalbos gebėjimų ugdymui: juk rašinio tema – tarsi teorema, kurią reikia įrodyti keliais skirtingais būdais. Įrodymo uždaviniai puikiai išmoko argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Taip pat reikėtų įdomių loginių uždavinių, kurie skatina mąstyti, erdvinės geometrijos; dabartinis matematikos kursas labiau skirtas skrupulingam taisyklių vykdymui.
Arba, pvz., lietuvių kalba. Knygas skaityti reikėtų tik vaikams įdomias, o ne iš neaišku ar tokio amžiaus vaikų turinčių ir su jais aktyviai bendraujančių piliečių sudaryto sąrašo. Štai Žemaitė – puiki rašytoja, bet kaip skaityti, kai visai nesupranti kas antro žodžio reikšmės? Dar prieš dešimtmetį viena aštuntokė sakė: „Kaip gali vaikai norėti skaityti? Jie galvoja, kad visos knygos tik tokios, kaip sąraše.“ Dabar sąrašas kitoks (juo tikrai džiaugtųsi anksčiau mokyklas baigę vaikai), bet ir vaikai jau kitokie – užaugo nauja karta. Be to, jei privaloma ir liepiama, atsiranda išankstinė nuostata, kad ir neįdomu. Manau, svarbiausia įpratinti vaikus skaityti. Ir tik tada, kai žinos, jog knygos įdomios, jog jų skaitymas – smagus užsiėmimas, susiformavus tvirtiems skaitymo įpročiams, tik tada kibti prie rimtų knygų.
Nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad kiekvienam mokytojui svarbiausias ir reikalingiausias dalykas atrodo tas, kurį jis dėsto. Tai natūralu. Todėl apie mokymo turinį turėtų spręsti ne vien dalyko specialistai, bet ir kitų sričių atstovai – kartais iš šalies geriau matosi.
Mokykloje turėtų atsirasti vietos verslo pagrindų mokymui, teisiniam išprusimui. Verslo pagrindai niekada nebuvo privalomi – galbūt todėl ir tuštėja mūsų kaimai ir miesteliai.
Būtų šaunu mokinius mokyti savęs pažinimo, ugdyti emocinį intelektą – ne per klasės valandėles, tai galėtų būti viena iš naujų privalomų pamokų, dėstoma specialisto. Visų svarbiausia – kiekvieną mokinį mokyti to, ko jam labiausia reikia, atsisakyti visiems vienodo privalomo ugdymo turinio ir formos, sudaryti kuo daugiau pasirinkimo galimybių.
Ir pabaigai. Dievas kiekvienam davė talentų – vienam tik vieną, kitam kelis ar keliasdešimt. Mokyklos paskirtis – neužkasti talento į žemę, ypač jei vaikas jį teturi vieną. Mokyklos paskirtis – padėti jį atrasti.
