Nuo gegužės mėnesio prie Bendrojo ugdymo 1-10 kl. programų darbuojasi beveik 100 mokytojų bei mokslininkų. Atnaujintojai – skirtingų ugdymo sričių specialistai, į šią poziciją atsinešę įvairių patirčių bei požiūrių. Vienas iš šių specialistų – Alius Avčininkas, Vilniaus Universiteto dėstytojas, Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, už savo veiklą apdovanotas Meilės Lukšienės premija. Jis sutiko pasidalinti mintimis ugdymo turinio atnaujinimo klausimais ir papasakoti apie savo, kaip pedagogo, kelią.
Dar siekiant semiotikos magistro laipsnio įstojote į programą „Renkuosi mokyti“. Kas pastūmėjo siekti pedagogo karjeros?
Turbūt prasmės paieškos. O galbūt poreikis įsižeminti ir praktiškai būti naudingam, benduomenės ilgesys. Kartu ir galimybė grįžti prie grožinės literatūros.
Dėstymas universitete ir mokymas gimnazijoje – kaip pavyksta orientuotis tarp dviejų skirtingų aplinkų? Randate daugiau panašumų ar skirtumų darbo specifikoje?
Man tai didelis iššūkis. Kaskart dėstyti universitete einu tarsi pirmą kartą. Juk pakitęs besimokančiojo požiūris į save, į mokymo turinį ir studijų prasmę. Žinoma, universitete pasigendu dinamikos, kitokių tarpusavio santykių. Visas procesas itin oficialus, bendražmogiškam ryšiui steigti pritrūksta laiko. Bet tai normalu, kada universitete praleidžiu tik vieną dieną per savaitę. Šiek tiek daugiau studentą pažįsti kartu dirbdamas rengiant kursinį ar bakalauro darbą. O mokykloje gyvybės daugiau, daugiau ir netikėtumų, ryšys užsimezga ilgam. Tikėtina, visam gyvenimui. Kolegų tarpusavio santykiai taip pat skiriasi: mokykloje mažiau subordinacijos, statusas po truputį praranda reikšmę, daugiau dėmesio kreipiama į žmogų. Akademinis pasaulis dar labai teatrališkas.
Atnaujinamos BP bus grindžiamos kompetencijų ugdymu. Ar laikote kompetencijų ugdymo integravimą iššūkiu? Kodėl?
Kompetencijų ugdymas yra iššūkis tik todėl, kad trūksta drąsos. Nuvertinami mokytojai, darbai paliekami pusiaukelėje, stinga ambicijų ir ilgalaikio matymo, ko siekiama. O ugdymo procese dauguma mokytojų, manau, tikrai remiasi į kompetencijas, galbūt net ne visada sąmoningai. Reikia investuoti į sisteminį mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, o ne nuleisti kartelę motyvuojant, kad mokytojai nesugebės. Man toks požiūris nesiderina su siekiamybe mokytojo profesiją padaryti prestižinę. Nors iš esmės ir nelabai tikiu šio lozungo praktine realizacija. Bet dažnai ir vyksta taip, kad vežimas statomas prieš arklį. O galiausiai nustembama, kad taip niekur iš vietos ir nepajudėjom.
Esate minėjęs, kad ugdymo programos turėtų būti pritaikytos šių dienų žmogui. Kokį esminį pokytį, kuris galėtų programas pritaikyti šiuolaikiniam mokiniui, įžvelgiate?
Ugdymo kontekstualumas, organiškas atsirėmimas į mokinio patirtį, dalykinio turinio pertekliaus mažinimas orientuojantis į disciplinų dermę, turinio gelmę, o ne plotį, daugiau dėmesio skiriant universaliems gebėjimams, nebijant atverties pasaulio kultūrai, nustojant gyventi nuolatinės ginties pozicijoje – jeigu visa tai bus įgyvendinta, tada įmanoma kalbėti ir apie pokytį, kad programos veiktų praktiškai. Ir ne per prievartą.
Būsite atsakingas už lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimą. Kaip šis mokomasis dalykas keitėsi nuo Jūsų mokyklinių laikų iki dabar? Kokį jį įsivaizduojate ateityje?
Anksčiau didesnis dėmesys buvo skiriamas kalbai. Turbūt toks požiūris susijęs ir su kitokia egzamino koncepcija. Buvo išlaikyta pusiausvyra tarp literatūros ir kalbos, parinkti kūriniai buvo įvairesni, pavyko išvengti pseudopatriotiškumo, skaitymo patirtys autentiškesnės. Žinoma, būta ir tekstų, kuriuos teko skaityti per anksti (atsimenu, kaip aštuntoje klasėje kankinausi skaitydamas Marcelijaus Martinaičio įvadą, parašytą leidžiant Pauliaus Širvio poezijos rinktinę). Vis tik baimės skaityti buvo mažiau. Žiūriu į programų atnaujinimo tendencijas ir laisvės įžvelgiu vis mažiau. Norėčiau tikėti, kad vieną dieną drąsiai skaitysim lėčiau, įvairesnę literatūrą, be baimės išnykti ar pasiklysti. Grįšim prie išstumtos rusų literatūros ir galėsim diskutuoti kad ir apie L. Tolstojaus, H. Melvilio ar V. Vulf kūrybą.