Rita Gasiukevičienė (Ignalinos rajono savivaldybės švietimo įstaigos ir Švietimo ir kultūros skyrius)

Rita Gasiukevičienė
Ignalinos rajono savivaldybės švietimo įstaigos ir Švietimo ir kultūros skyrius
Ne kiekvienam siūlymui pritaria visos švietimo įstaigos. Yra pateiktų netgi viena kitai prieštaraujančių nuomonių. Juk kiekvienas turime savo unikalią patirtį, kuri ir lėmė skirtingus požiūrius į tuos pačius dalykus.
Svarbu, kad visi būtų išgirsti.

1. BENDRŲJŲ PROGRAMŲ ATNAUJINIMO PRIEŽASTYS IR TIKSLAS

1. Siūlome papildyti ugdymui keliamus (1 psl.) reikalavimus atsižvelgiant ir į:
– kintančią gyvenamąją aplinką;
– daugiau dėmesio skiriant ne tik turiniui (užtektų tik pačių pagrindų), o gebėjimo rasti informaciją ir ją kritiškai vertinti ugdymui.

2. BP turi būti pateikiamos kaip labai aiškios ir konkrečios ugdymo gairės mokytojui.

3. Per daug nuorodų į įvairius dokumentus (2 psl.).

4. Neskubėti su šiuo dokumentu.

1. Dabartinių mokinių aplinka smarkiai skiriasi nuo aplinkos prieš keliasdešimt metų. Nuo jos irgi turėtų priklausyti ugdymo turinys.
Dabar ne tiek svarbi pati informacija, kiek žinojimas, kur ir kaip ją rasti, bei gebėjimas vertinti rastos informacijos patikimumą.

2. Šiuo metu bendrosiomis programomis naudojamasi labai formaliai.

3. Ar ir šis dokumentas netaps tik dar vienomis gairėmis dėl „pliusiuko“?

4. Prieš rengiant gaires, susitarti dėl ugdymo proceso organizavimo formų ir trukmės (pvz., dauguma šalies švietimo bendruomenės iki šiol mano, kad mokslo metai buvo pailginti be reikalo).

2. DABARTIES IR ATEITIES KOMPETENCIJOS

1. Mažiau vardinti, kas daroma kitur, ir daugiau dėmesio skirti, kas bus daroma LT. Tikslinga remtis tik panašių pagal geografinę ir ekonominę padėtį šalių patirtimi kaip visuma, o ne išrankiotais „gabaliukais“ iš konteksto. Aprašyti 4 psl. pateiktą schemą, kaip tai turėtų veikti.

2. Žalią vidinį schemos ratą papildyti „Sveikas“.

3. Išorinį schemos ratą papildyti „Verslumas“.

4. Išorinį schemos ratą papildyti „Menai“.

1. Vaikai bus mokomi LT, o kam bus skiriami prioritetai, iš pateiktos schemos neaišku. Reikėtų aprašyti kiekvieną jų, kaip tai atrodytų.

2. Vaikas gali gebėti pasirūpinti savimi, kas yra numatyta gairėse, gali būti mokomas sveikatos raštingumo, bet, jei sistema ir toliau nesirūpins vaikų sveikata, bus per dideli mokymosi krūviai, vaiko rūpesčio savo sveikata neužteks, kad jis būtų sveikas.

3. Jei norim, kad LT daugėtų darbo vietų, verslumo reikia mokyti nuo mokyklos. Finansinis raštingumas yra siauresnis, negu verslumo sąvoka.

4. Kultūrinis raštingumas iš dalies apima menus, bet lygiai taip pat apima ir literatūrą. Jei kalbinį raštingumą rašom atskirai, tai ir menų reikėtų.

3. SITUACIJOS ANALIZĖ IR ATNAUJINIMO UŽDAVINIAI

3.1. Situacijos analizė

1. Rašyti konkrečiau (5 psl.).

2. Per daug dėmesio skiriama tarptautiniams tyrimams (5-6 psl.). Atliekant įvairius tyrimus, patikrinimus, siūlome lyginti tų pačių mokinių demonstruojamus rezultatus, individualų pokytį su visoje Lietuvoje ugdomų mokinių rodikliais. Jei ketinama lyginti gautus rezultatus su užsienio šalyse demonstruojamais rezultatais, tai ir mokoma turi būti tų pačių dalykų, kurie bus lyginami. Turi būti visiems iš anksto aiškiai nurodyti konkretūs būsimo tyrimo dėmenys ir sritys bei skiriama pakankamai laiko pasirengti tiriamiems rodikliams įsisavinti, įgyvendinti.

3. Negalima lyginti tik pradinio ar tik vidurinio ugdymo trukmės su kitomis šalimis (6 psl.), nekalbant apie pagrindinio ugdymo trukmę ir apie vaikų amžių.

4. Laimę vertėtų įtraukti į schemos ratą (gal netgi centre šalia gerovės) (4 psl.).

5. Situacijos analizėje reikėtų atkreipti dėmesį, kad kai kurios temos galimai prarado savo aktualumą, todėl būtina pateikti šiuolaikinio gyvenimo realijas atitinkančias mąstyti ir spręsti problemas skatinančias užduotis bei mokymo medžiagą.

1. Gairėse rašoma, kad viskas jau buvo numatyta, bet, kaip visada, nieko neišėjo. Todėl reikia tikslaus konkretumo, kad ir dabar nebūtų tas pats.

2. Nesuvokiama, kai lyginami tie rodikliai, kuriems nebuvo skiriamas dėmesys ugdyme, o tie dalykai, kuriems skiriamas didžiausias dėmesys ugdyme, tyrime teužima menką matuojamų rezultatų dalį. Susidaro įspūdis, kad specialiai ketinama sumenkinti švietimo sistemą lyginant ją su užsienyje mokinių demonstruojamais rezultatais, taip formuojant neigiamą švietimo sistemos ir švietimo bendruomenės įvaizdį visuomenėje.
Be to, atliekant penkiolikmečių tyrimus, daugelyje šalių jie būna mokęsi daugiau metų, negu LT; gaunasi, kad lyginame kitų šalių dešimtokų ir LT devintokų pasiekimus; jie ir negali būti vienodi, tai kam lyginti?

3. Neaišku, ar tose šalyse, kur ilgesnis pradinis ugdymas, pagrindinis ir vidurinis ugdymas trunka tiek pat kiek LT, ar trumpiau. Neaišku, kokio amžiaus vaikai kitose šalyse yra pradiniame ugdyme. Jei ikimokyklinį pavadintume pradiniu, pradinis būtų oho koks ilgas, bet ar nuo pavadinimo kas nors pasikeistų?

4. Situacijos analizėje (6 psl.) kalbama apie vaikų jautimąsi laimingais, tai tikrai yra svarbu, todėl turėtų atsispindėti ir schemoje.

5.Šiandien nuolat atsiranda naujų, sudėtingų problemų; tai reikia įtraukti į ugdymo programas.

3.2. Atnaujinimo uždaviniai

1. Gairėse kalbama apie senas (2008 m. ir 2011 m.) atnaujinimo kryptis, bet apie atnaujinimo uždavinius nieko nėra, minimi tik pertvarkos uždaviniai.

3.3. Pertvarkos uždaviniai

1. Pertvarkos uždavinius (7-9 psl.) išvardinti arba visus vienoje vietoje, arba visus po vieną ir tada kiekvieną paaiškinti.

2. Pertvarkos uždaviniams įgyvendinti siūlome pirmiausia išsiaiškinti konkrečias problemas ir numatyti konkrečias veiklos tobulinimo priemones, jas suderinti su bendruomenėmis. Naujas priemones įvesti ne papildomai, bet keičiant veiklą iš esmės (ypač kai remiamasi kitų pasaulio mokyklų patirties dalimi).

3. Pasiūlymai dėl 1-6 pertvarkos uždavinio (7 psl.):
3.1. Skatinti ne tik mokyklų, bet ir mokinių, jų tėvų savarankiškumą ir atsakomybę formuojant kiekvieno mokinio poreikius atitinkantį ugdymo turinį.
3.2. Pasirinkimo galimybės galėtų atsirasti jau pagrindiniame ugdyme.

4. Pasiūlymai dėl 7-10 pertvarkos uždavinių (8 psl.):
numatyti galimybę, mokiniui ko nors mokantis ne mokykloje, būti atleistam nuo tų pamokų mokykloje, teisę spręsti suteikiant mokinio tėvams.

5. Pasiūlymai dėl 11-14 pertvarkos uždavinių (8 psl.):
atsisakyti pažymių.

1. Pertvarkos uždaviniai „išmėtyti“ trijose vietose (6+4+4).

2.Jei programos bus atnaujintos nesuderinus su švietimo bendruomenėmis – rezultatas bus neigiamas (iššvaistyti ištekliai, bendruomenės nepasitenkinimas, naujų pokyčių poreikis).

3. Nereikia pamiršti ir mokinio, nes jis, o ne mokykla, yra galutinis švietimo sistemos produktas.
Mokiniams ir jų tėvams reikia daugiau teisių nuspręsti, kokių dalykų vaikui mokytis, o kokių – galima ir atsisakyti arba mokytis ne mokykloje (menų ir sporto mokyklos, korepetitoriai, savivaldus mokymasis, kt.). Tuo nedidelės mokyklos nebus suinteresuotos, nes mažės mokinių skaičius per tam tikrų dalykų pamokas, todėl spręsti dėl atskirų dalykų mokymosi ne mokykloje ir prisiimti atsakomybę turėtų tik vaiko tėvai.

4. Galimybė vaikams vietoje menų ir sporto pamokų lankyti atitinkamus būrelius (nebūtinai savo mokykloje), vietoje tikybos – užsiėmimus bažnyčioje, vietoje 1-2 savaitinių kokio nors dalyko pamokų – dirbti su korepetitoriumi ar mokytis to dalyko, pvz., Nacionalinėje moksleivių akademijoje ir pan. leistų apsaugoti visur dalyvaujančius mokinius nuo per didelio krūvio ir taip pat leistų įgyti daugiau jų gebėjimus atliepiančių žinių ir įgūdžių.

5. Vertinimas pažymiais vaikams sukelia baimės jausmą, kuris trukdo geriau įsisavinti žinias. Jei norim ugdymą pritaikyti kiekvieno vaiko poreikiams, užtektų įskaitos, tada liktų laiko gilintis į tai, ką gali ir kas patinka.

4. BENDRŲJŲ PROGRAMŲ SANDARA

1. Siūlome neperkrauti programų, suderinti jas tarpusavyje, atsisakyti neesminio ir nebeaktualaus turinio, sudarant sąlygas gilesniam išmokimui, atsisakyti perteklinių ir nereikalingų dalykų, peržiūrint skirtingų dalykų programas, nedubliuoti temų, stiprinti tarpdalykinius ryšius, daugiau dėmesio skirti praktiniam teorijos pritaikymui akcentuojant sąsajas su realiu gyvenimu.

2. Integruojamosios programos į ugdymo procesą turi būti integruojamos pagal poreikį ir dalyko turinį, atskirai jų neišskiriant, o ne dar labiau apsunkinant ugdymo procesą, kaip yra dabar

3. Pateikti paprastą bendrųjų programų sandarą, paliekant pakankamai erdvės mokytojo nuožiūrai bei sumažinti kontroliuojamas ir reglamentuojamas veiklas bei intencijas.

4. Kompetencijos sudedamųjų dalių schema turėtų būti lietuviška (10 psl. apačioje).

5. Suvienodinti kompetencijų ir raštingumų sąrašą (11 psl.) ir schemą (4 psl.) ir juos papildyti:
5.1. Vietoje „Finansinis raštingumas“ rašyti „Verslumas“.
5.2. Papildyti „Menai“.

6. Numatomos ugdyti kompetencijos pristatomos per daug abstrakčiai, reikia sukonkretinti.

7. Neskubėti su bendrųjų programų atnaujinimu, tam reikia labai gerai pasiruošti.

1. Perkrautas turinys sąlygoja nepakankamus ugdymosi rezultatus. Nesukoncentruojamas dėmesys esminiams dalykams. Tarpusavyje derančios dalykų programos leidžia geriau įsisavinti įgytas žinias, mokėjimus, įgūdžius, formuoja tvirto išmokimo įgūdžius.

2. Šiuo metu integruojamosios programos įgyvendinamos formaliai.

3. Būtina pasitikėti mokytojų kompetencija, patirtimi ir noru tobulėti.

4. Anglų kalba dar nėra valstybinė kalba, kurią būtų galima naudoti oficialiuose dokumentuose.

5. Kompetencijų ir raštingumų sąrašas (11 psl.) neatitinka ankstesnės schemos (4 psl).
5.1.Būtina kompetencija norint, kad LT daugėtų darbo vietų.
5.2. Menai reikalingi, ypač pradiniame ugdyme.

6. Neaišku, kas po jomis slypi ir kaip jas reikės pamatuoti bei įvertinti.

7. Žadama parengti metodinės medžiagos, bet kyla klausimas, kada ir kiek jos bus, ar visiems mokomiesiems dalykams.

4.1. Ugdymo sritys ir dalykai

1. Sritis ir jų pavadinimus (12 psl.) naudoti tokius, kaip pateikti schemoje, arba atvirkščiai.

2. Svarstytinas asmeninio mokymosi programos 4K: aš kuriu, aš keičiu, aš kitiems, aš su kitais (13 psl.) įgyvendinimas.

3. Atsakingiau turėtų būti rengiami mokomųjų dalykų vadovėliai. Dalyko vadovėlis turėtų būti tik vienas, pagrindinis, kuriuo galėtų vadovautis visų šalies mokyklų mokytojai.

4. Jau BP numatyti privalomas kiekvienos srities ugdymo valandas kiekvienoje klasėje, o ne klasių grupėse, kaip dabar numato BUP.

5. Pagrindiniame ir viduriniame ugdyme mokinio lankomus visus būrelius (ir ne mokykloje), užsiėmimus laisvaisiais mokytojais, mokymąsi neakivaizdinėse dalykų mokyklose įtraukti į atitinkamos srities privalomo ugdymo valandas. Mokinio sukauptų valandų perteklius galėtų būti perkeliamas į kitus mokslo metus.

6. Reikia sumažinti programų apimtis, atsisakyti neesminio ir neaktualaus turinio sudarant sąlygas gilesniam išmokimui. Suderinti dalykų programas tarpusavyje (tarpdalykinei integracijai).

1. Sritys ir jų pavadinimai kitokie, negu pateiktoje schemoje, todėl svarstomas dokumentas atrodo nerimtai.

2. Nėra aišku, kokia tai programa, ar ji negalėtų būti integruojama į dorinį ugdymą ar kitą mokomąjį dalyką, kaip bus apibrėžiamas jos įgyvendinimas. Ar tai nebus tik dar viena integruojamoji programa?

3. Bus skiriamas didesnis dėmesys kiekvienai sričiai, gilesnis įsisavinimas, nuoseklesnis mokymasis. Taip pat bus taupomos lėšos. Sergantis mokinys neatsiliks nuo klasės (dabar, kai mokoma iš įvairių šaltinių, sergantis vaikas dažnai neturi iš ko mokytis).

4. Šiuo metu, kai klasės grupuojamos, jei vaikas keičia mokyklą, dalį temų gali tekti jam mokytis du kartus, o dalį – nei karto. Pvz., IT dalis mokyklų moko 7 klasėje, dalis – 8: tokiu būdu dabar vaikas gali likti visai nesimokęs IT 7-8 klasės kurso.

5. Mokiniui atsiranda galimybė pasirinkti ugdymą ne pamokoje arba net ne mokykloje; vaikas nepervargsta ir daugiau išmoksta, labiau motyvuotas. Atsiranda galimybė atskirų dalykų mokymąsi baigti anksčiau ir taip pasiilginti vasaros atostogas.

6. Šiuo metu dalykinis turinys labai platus, mokomasi paviršutiniškai – temos „prabėgamos“, nėra laiko įsigilinti.

4.2. Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimas

1. Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinime turėtų būti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaujantis mokytojas vertins.

2. Reikėtų sukurti ir neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų įskaitymo tvarką ir susieti ją su vertinimu.

3. Sukurti ir pasiūlyti mokytojams vieningą, bendrą individualios pažangos vertinimo įrankį.

4. Pradiniame ugdyme vertinimas galėtų išlikti toks pats, koks dabar. Pagrindiniame ugdyme pažymių nereikia – jie tik sukelia stresą ir trukdo mokytis. Užtenka įskaitos. Bet mokinys ir jo tėvai turi gauti pilną informaciją apie kiekvieno dalyko kiekvieno atsiskaitymo įvertinimą taip, kaip gauna pradinėse klasėse, o atsiskaitymų – ir įvertinimą procentais (kuris būtų naudojamas tik tėvų informavimui ir mokyklos rezultatų įsivertinimui; tai nebūtų pažymys). Turėtų būti atsisakoma bet kokio mokinių reitingavimo pagal jų gautus įvertinimus.

5. Reikėtų 10 klasę baigti be PUPP, bet padaryti stojamuosius egzaminus į vidurinį ugdymą.

1. Aiškūs kriterijai leidžia objektyviau vertinti.

2. Neformaliuoju būdu įgytos kompetencijos yra svarbios ir skatintinos, nes ugdo mokinių savivaldaus mokymosi įgūdžius.

3. Individualios mokinio pažangos fiksavimo įrankis turi turėti konkrečią funkciją, sietiną su rezultatais.

4. Silpniau besimokantieji nesijaus prastai, o gerai besimokantieji galės skirti savo laiką ne nemėgstamam dalykui (nes gauti įskaitą daug lengviau nei dešimtuką), o gilinti žinias norimoje srityje. Tokiu būdu kiekvienam vaikui bus lengviau surasti savo pašaukimą ir atrasti save, o tėvai gaus daugiau žinių apie vaiko mokymosi rezultatus, kaip gaudavo pradinėse klasėse.

5. PUPP nieko nereiškia, vaikai vis tiek gauna pagrindinį išsilavinimą. Jei tai būtų stojamasis į vidurinį ugdymą ir priimtų tik nuo tam tikro balo, atsirastų motyvacija mokytis.

5. Kokie veiksniai padėtų siekti geresnių mokinių pasiekimų ir didintų mokymosi motyvaciją:

5.1. Ankstesnė (priešmokyklinio ugdymo nuo 5 metų, pirma klasė nuo 6 metų) privalomo ugdymo pradžia

Buvo kelios skirtingos nuomonės:

1. Pirma klasė nuo 6 metų gerai, bet tada priešmokyklinis ugdymas penkiamečiams neturėtų būti privalomas.

2. Pirma klasė gali būti ir nuo 6, ir nuo 7 metų, atsižvelgiant į mokinio brandą, galutinį sprendimą turėtų priimti tėvai.

3. Nepritariam pradinio ugdymo ankstinimui.

Buvo kelios skirtingos nuomonės:

1. Dalis šeimų namuose sukuria daug geresnes vaiko ugdymo sąlygas, negu ikimokyklinė įstaiga, todėl vaiko labui jis neturėtų būti anksti išplėšiamas iš šeimos aplinkos vien todėl, kad pasaulyje dabar tai madinga.
Nuo 6 metų 1 klasė gerai dėl to, kad tada 12 klasių baigtų ne 19-mečiai, o 18-mečiai, tai sutaptų su pilnametyste, vaiko branda.
Vaikams iš prastos socialinės aplinkos galima būtų teikti privalomą ugdymą nuo 5 ar net nuo 4 metų, bet šis ugdymas neturėtų tapti privalomu visiems.

2. Kiekvienas mokinys individualiai būna pasiruošęs eiti į mokyklą, priklausomai nuo asmeninių savybių bei parengimo šeimoje, darželyje.

3. Pagrindinis faktorius yra geografinis-socialinis kontekstas, kuriame yra mokykla ir jos mokiniai. Paankstintas pradinukų mokymas tiktų ne visiems vaikams. Galbūt mieste gyvenantiems, išprususiems vaikams tiktų pradėti mokyklą lankyti nuo 6 metų. Į kaimo mokyklas ateina pirmokai, pasižymintys dideliais kultūriniais, socialiniais skirtumais, mokiniai yra iš šeimų, patiriančių skurdą, žemas tėvų išsilavinimas. Kaimo vietovėse vaikai į mokyklą ateina socialiai, fiziškai ir psichologiškai nepasirengę. Visa tai sąlygoja daugelio mokinių netinkamą brandumą mokyklai. Mokymosi ankstinimas tik pasunkintų mokymąsi tokiems vaikams. Vaikui būtų per mažai laiko tinkamai subręsti mokyklai, apsunkintų jo mokymąsi, dar labiau didėtų atotrūkis tarp miesto ir kaimo vaikų pasiekimų.

5.2. Ilgesnis (5 metų) pradinis ugdymas

1. Iš pradžių apsispręsti, kaip pradinis ugdymas bus ilginamas, ir tik tada klausti, ar pritariama, nes dabar niekas neaišku.

2. Jei pradinis bus įvedamas, vienais metais sutrumpinant pagrindinį, pritariame, tačiau penktaisiais metais turėtų būtų palaipsniui įvedamas dalykų vertinimas pažymiu, atskirus dalykus dėstytų bent keli skirtingi mokytojai. Penktųjų metų pradžioje pradinių klasių mokytojas turėtų susitikti su dalykininkais, susipažinti su būsimąja tvarka bei vertinimo pažymiu sistema, reikalavimais ir prie jų pratinti pradinukus.

1. Klausimas suformuluotas netinkamai, nes 5 metų pradinis ugdymas gali būti įvestas keliais būdais:
– priešmokyklinukus prijungus prie pradinio ugdymo;
– penktokus prijungus prie pradinio ugdymo nekeičiant pagrindinio ir vidurinio ugdymo trukmės;
– penktokus prijungus prie pradinio ugdymo, bet netrumpinant likusio ugdymo metų ir gaunant 13 klasių (su priešmokykliniu – 14 metų).

2. Paskutinėje klasėje atsirastų daugiau mokytojų dalykininkų, palaipsniui pereinama prie dalykinės sistemos, supažindinama su nauja vertinimo tvarka, klasės mokytojas labiau kaip kuratorius, nei vedantis pamokas. Būtų tolygesnis kurso išdėstymas, geresnis įsisavinimas.

5.3. Ilgesnis (3 metų) vidurinis ugdymas

1. Iš pradžių apsispręsti, kaip vidurinis ugdymas bus ilginamas, ir tik tada klausti, ar pritariama, nes dabar niekas neaišku.

2. Jei vidurinis bus įvedamas nuo 10 klasės, pritariame. Jei nuo 11 klasės – nepritariame.

3. Nepritariam.

1. Klausimas suformuluotas netinkamai, nes 3 metų vidurinis ugdymas gali būti įvestas keliais būdais:
– pailginant bendrą mokymosi laiką dar vienais metais;
– neilginant bendro mokymosi laiko (12 metų), bet iš pagrindinio ugdymo paimant dar vienus metus ir skiriant juos viduriniam ugdymui.

2. Norėtųsi, kad vidurinį išsilavinimą įgytų tais metais pilnamečiu tampantis asmuo. Jau dabar 12 klasių baigia 19-mečiai, jei pailginsime dar metais, baigs jau 20-mečiai – nenormalu. Jei pilnametystė nuo 18, norėtųsi, kad 12 klasių baigtų 18-mečiai. Tada būtų logiška į pirmą klasę ateiti 6 metų

3. Abejojam, ar struktūros pakeitimas pagerins mokinių mokymosi pasiekimus. Pirma, tai kainuos daug pinigų, antra, neaišku, kaip pasiskirstys pagrindinio ir vidurinio ugdymo turinys, ar ir vėl nebus kažkuri pakopa perkrauta. Bet kokiu atveju, pirmiausia turi būt susitarta, ar reikia keisti struktūrą, o tik tada kuriama programa.

5.4. Nuo 10 iki 30 proc. savarankiškai mokyklos planuojamas ugdymo turinys ir jo įgyvendinimas (išvardinkite tris prioritetus, kuriems, jūsų mokykla skirtų šį laiką)

1. Turėtų vadintis ne „mokyklos“, o „mokyklos, mokinio ir jo tėvų“.

2. Reikėtų paskirstyti laiką visoje Lietuvoje vienodai: 70 proc. pamokos ir 30 proc. ugdymasis kitur (būreliai arba ugdymasis ne mokykloje).

3. Jei rinksis tik mokykla iš mokyklos teikiamų paslaugų ir nebus įtraukti kiti švietimo teikėjai, tada:
3.1. Pamokinė veikla.
3.2. Netradicinė ar projektinė veikla.
3.3. Individualios konsultacijos.

1. Vaikas ir jo tėvai irgi turi turėti teisių spręsti dėl išsilavinimo, nebūti tik klusniais vykdytojais. Čia jų teisė galėtų pasireikšti pasirenkant vaiko ugdymą ne BU mokykloje, o NVŠ mokyklose, būreliuose, pas korepetitorius, neakivaizdinėse mokyklose.

2. Turėtų būti dalis pamokų vienodų visoje šalyje, garantuojančių bazinį išsilavinimą, pvz., 70 proc. Likę 30 proc. būtų pasirenkami mokinio ar jo tėvų iš to, ką siūlo mokyklą ar kiti švietimo teikėjai, laisvieji mokytojai Juk tai irgi ugdymas, kai kuriais atvejais dar kokybiškesnis nei mokykloje, nes susirenka suinteresuotos ir motyvuotos mokinių grupės.

3.1. Šių veiklų metu ugdomos pagrindinės kompetencijos, geriau įsisavinamos įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai.
3.2. Mokiniams, kurių pasiekimai nepakankami ar esama ugdymosi spragų sudaromos galimybės jas likviduoti. Aukštesnius gebėjimus turintiems mokiniams leidžiama gilinti savo žinias.
3.3.Didesnis dėmesys kiekvienam vaikui, personalizuota pagalba.

5.6. Tarpdalykinės integracijos plėtojimas (kokios pagalbos reikėtų jūsų mokyklai?)

1. Turi būti suderintos dalykų programos.

2. Į dalykų ugdymo turinį integruojama pernelyg daug įvairių papildomų programų: sveikatos ugdymo, rengimo šeimai ir lytiškumo, alkoholio, tabako ir kt.

3. Tarpdalykinė integracija abejotina.

1. Neturėtų būti mokoma to paties per skirtingų dalykų pamokas (pvz.: fizikoje ir biologijoje ir pan.). Temos turi viena kitą papildyti, specifiškai pažvelgti į tuos pačius dalykus. Svarbu suderinti klases, pvz.: fizikoje mokosi 9 klasėje, o per chemiją reikia 8kl. ir pan.

2. Integruojamąsias programas reikėtų ir integruoti į atnaujinamas bendrąsias programas, kad jos tenai jau būtų ir nebereikėtų nieko integruoti patiems.

3. Giluminio mokymosi galimybė ir kokybė integruojant mokomuosius dalykus (pvz., gamtos mokslus) kelia rimtų abejonių.

5.7. Vidurinio ugdymo programos privalomų dalykų skaičiaus mažinimas

1. Turėtų būti leista rinktis tik norimus dalykus, o ne imituoti jų pasirinkimą. Privalomi galėtų likti tik tie, kurie privalomi stojant į aukštąsias mokyklas, t.y., lietuvių kalba, matematika, viena užsienio kalba.
1. Dabar pasirinkimo galimybių vaikas neturi, pasirinkimas tik imituojamas. Jei rūpi tik gamtos mokslai, privalo mokytis ir bent vieną užsienio kalbą, bent vieną menų dalyką, istorija ar geografiją ir pan. Privalomi dalykai turi baigtis pagrindiniame ugdyme, o čia turėti laisvai rinktis iš visų.

5.8. Vidurinio ugdymo programos laisvai pasirenkamųjų dalykų skaičiaus didinimas

1. Visi dalykai, išskyrus būtinus stojant į aukštąsias mokyklas, turi būti pasirenkamieji. Nustatoma turėtų būti tik minimalus pamokų skaičius.
1. Vaikas mokysis tai, ko nori ir kas patinka.

5.9. Vidurinio ugdymo programos laisvai pasirenkamųjų dalykų gilesnis mokymasis

1. Gilesnis kokio nors dalyko mokymasis neturi būti „pririštas“ prie bendro to dalyko kurso, kad būtų galima gilintis norimoje srityje.
1. Vieni vaikai tą patį dalyką gali norėti mokytis pagilintai, kiti – ne. Ir gilintis gali norėti į skirtingas sritis. Todėl pamokos turėtų vykti tik baziniam kursui, o kur kas gilinasi – galėtų būti teikiamos konsultacijos. Gilintis į pasirinktą dalyką mokinys turėtų turėti teisę ir ne mokykloje, bet valandos turėtų būti įskaičiuotos į jam privalomų ugdymo valandų skaičių.

6. Kita

Čia pateikiami siūlymai ne šioms gairėms, bet kitiems švietimo veiklą reglamentuojantiems dokumentams:

1. Numatyti mažesnį mokinių skaičių klasėse: PUG, 1–4 kl. – iki 20, 5–8 kl. – iki 15..

2. Sutrumpinti mokslo metų trukmę. Pamokos turėtų baigtis gegužės 31 d. visoms klasėms. Bet visi vaikai turėtų turėti teisę (ne pareigą) į užimtumą pagal poreikius visą birželio mėn., jei tėvai neturi kur jų palikti ir to pageidauja.

3. Praktiškai rūpintis vaikų sveikata – padidinti atostogų skaičių.

4. Daugiau savaitinių pamokų skirti kūno kultūros ir sveikatinimo įgūdžių ugdymui skiriant po 3 kūno kultūros pamokas per savaitę 1-8 klasėse. Dalinti kūno kultūros pamokas į mergaičių ir berniukų grupes nuo 5 klasės. Kūno kultūra turėtų būti labiau individuali – kad vaikas žinotų, kokie pratimai tinka būtent jam, kokios sporto šakos tinka būtent jo kūnui, ir tuo užsiimtų, o ne darytų viską kartu su visais. Privalomos 3 savaitinės valandos būtų nebūtinai mokykloje (įskaičiuoti lankomus sporto būrelius ar sporto mokyklas).

5. Galimybė gerai besimokantiems mokiniams susidaryti individualaus mokymosi ar/ir atsiskaitymo grafiką.
Atsisakyti privalomo pamokų lankymo pakankamai gerai besimokantiems ir nuo 6 klasės suteikti mokiniams daugiau laisvės rinktis, skatinant jų asmeninę atsakomybę. Nuo tų dalykų, kurių pasiekimai pakankami (85 proc. ir daugiau), pamokų vaikai galėtų būti atleidžiami (suderinus su tėvais), paskiriant jiems mėnesio užduotį ir kas mėnesį už tai atsiskaitant (dėmesio: tik vienas atsiskaitymas už vieną dalyką kas mėnesį; dabar gi, jei dėl įvairių konkursų vaikas praleidžia kelis atsiskaitymus, turi atsiskaityti už kiekvieną jų. Taip gabiems mokslui ar sportiškiems vaikams susidaro per didelis mokymosi krūvis, jie yra savotiškai baudžiami už dalyvavimą konkursuose ar varžybose). Atsiskaityti vaikas turėtų galėti per bet kurią vykstančią to dalyko pamoką savo klasėje, mėnesio pradžioje ar pabaigoje – tada, kada pasiruoštų. Atleidimas nuo dalyko pamokos nereikštų, kad vaikui uždrausta į ją ateiti.

6. Pasvarstyti dėl ugdymo galimybių netradicinėse erdvėse. Tai galėtų būti tik iš to 30 proc. pasirenkamo ugdymo laiko ir neprivaloma visiems vaikams.

7. Per kiekvieno dalyko pamoką, kur naudojamos IT, pamokos viduryje turėtų būti privaloma kelių minučių pertraukėlė, skirta akių ir kūno mankštai.

8. Pusmečio pradžioje skelbiamos kiekvieno mokomojo dalyko atsiskaitymų temos ir informacija, kur galima rasti medžiagą šioms temoms.

9. Apsispręsti dėl namų darbų skyrimo. Jie galėtų būti skiriami tik atsiradus pasirenkamiesiems dalykams ir tik iš tų dalykų, kuriuos mokinys pats pasirinko.

Čia pateikiami argumentai ne šioms gairėms, bet kitiems švietimo veiklą reglamentuojantiems dokumentams:

1. Sudaroma galimybė pamatyti ir įvertinti kiekvieną mokinių, ugdymą organizuoti personalizuotai. Reikia nepamiršti sudėtingo amžiaus tarpsnio (paauglystės).

2. Programai įsisavinti pakanka laiko iki vasaros. Mokiniams nepasiekusiems patenkinamo pasiekimų lygmes birželio mėn. galėtų vykti dalyko konsultacijos.

3. Geriau sveikas vaikas kelias dienas namuose, negu sergantis dvi savaites O pervargę vaikai, ypač pradinėse klasėse, dažnai serga.

4. Gerinamos mokinių sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo nuostatos bei gebėjimai ir sistemingo fizinio aktyvumo įpročiai. Galima daugiau dėmesio skirti kiekvienam mokiniui. Patenkinami lyčių ir interesų skirtumai. Vaikas turėtų galimybę rinktis. Pvz., jei sveikatai gerinti rekomenduojamas plaukimas, galėtų vien jį ir telankyti, ir pan. Būtinas teorinių žinių perteikimas padėtų pasirinkti tinkamus savo kūnui pratimus ir sporto šakas.

5. Didėtų mokymosi motyvacija, skatintume vaikus pačius domėtis savo mokymusi, prisiimti atsakomybę, ir siekti kuo geresnių mokymosi rezultatų. Dauguma atleistų vaikų vis tiek lankytųsi pamokose, kai dėstoma nauja tema, ir, ją supratę, neitų tik į vėlesnes tos temos pamokas.

6. Pvz., jei vaikas alergiškas žiedadulkėms, jis pavasarį negali dalyvauti pamokose miške ir pan., todėl tai neturėtų būti privaloma.
Be to, miesto ir kaimo mokyklų galimybės organizuoti ugdymą netradicinėse erdvėse yra skirtingos. Miestų mokyklos gali mokyti vaikus muziejuose, planetariumuose, teatruose, universitetų laboratorijose, kaimo mokyklos tokių galimybių turi mažiau, nes daugiau laiko reikia nuvykti iki minėtų objektų.

7. Kad susiformuotų įprotis tokias pertraukėles daryti vėliau darbo metu.

8. Vaikai bus skatinami planuoti ir organizuoti savo veiklą, galės atsiskaityti ir iš anksto, o ne tik jau praleidę atsiskaitymus.

9. Namų darbai dažniausiai skiriami visai klasei, todėl daliai mokinių yra per sunkūs. Be to, nemotyvuoti vaikai namų darbų vis tiek neatlieka, motyvuoti ir nesuprantantys juos atlieka neteisingai ir taip įgyja blogus įgūdžius (jai geriau visai nedaryti, negu daryti blogai), gerai besimokantys gaišta labai daug laiko (nes nori padaryti idealiai), užuot mokęsi tai, kas jiems įdomu. Po visų būrelių vaikai grįžta namo dažnai kartu su tėvais, o jei dar yra namų darbai – kada vaikui pabūti su šeima, kada tiesiog pailsėti? Juk vaikas turi turėti ir „nieko neveikimo“ valandėlių, kai pats sprendžia, ką jam daryti o ne visą laiką mokytis ar atlikinėti kitų paskirtas užduotis.